POPIEÞIUS BENEDIKTAS XVI

Paðaukimai – tikëjimu grástos vilties þenklas

Þinia 50-osios Pasaulinës maldos uþ paðaukimus dienos proga
(2013 m. balandþio 21-oji, ketvirtasis Velykø laiko sekmadienis)

Brangûs broliai ir seserys!

Šià 50-àjà Pasaulinæ maldos uþ paðaukimus dienà, kurià ðvæsime 2013 m. balandþio 21-àjà, ketvirtà Velykø laiko sekmadiená, norëèiau jus pakviesti apmàstyti temà: „Paðaukimai – tikëjimu grástos vilties þenklas“, gerai deranèià su Tikëjimo metø kontekstu ir 50-osiomis Vatikano II Susirinkimo pradþios metinëmis. Susirinkimo metu Dievo tarnas Paulius VI ásteigë ðià á Dievà Tëvà kreipiamos vieningos maldos dienà, kad jis ir toliau siøstø darbininkø savo Baþnyèiai (plg. Mt 9, 38). „Kad bûtø pakankamai kunigø, – pabrëþë tada popieþius, – turi labai rûpëti visiems tikintiesiems: ne tik todël, kad nuo to priklauso krikðèioniø bendruomenës religinë ateitis, bet ir dël to, kad tai yra tikslus ir nepaneigiamas parapiniø bei dieceziniø bendruomeniø tikëjimo ir meilës gyvastingumo þenklas, krikðèioniðkøjø ðeimø sveikos moralës liudijimas. Kur dosniai gyvenama pagal Evangelijà, ten gimsta daug paðaukimø á dvasininkø ir vienuoliø luomà“ (Paulius VI. Þinia per radijà, 1964 04 11).

Pastaraisiais deðimtmeèiais ávairios baþnytinës bendruomenës visame pasaulyje ketvirtà Velykø laiko sekmadiená kasmet dvasiðkai vienijasi melsti, kad Dievas dovanotø ðventø paðaukimø, ir ið naujo apmàstyti neatidëliotinà bûtinybæ atsiliepti á dieviðkàjá kvietimà. Toks reikðmingas kasmetinis susitikimas ið tiesø labai paskatino paðaukimø á kunigystæ ir paðvæstàjá gyvenimà svarbà vis labiau paslinkti á dvasingumo, pastoracinës veiklos ir tikinèiøjø maldos centrà.

Viltis yra tam tikrø teigiamø dalykø ateityje lûkestis, taèiau sykiu turi palaikyti mûsø dabartá, daþnai paþenklintà nepasitenkinimo ir nesëkmiø. Kuo mûsø viltis remiasi? Þvelgdami á Senajame Testamente pasakojamà Izraelio tautos istorijà, regime sunkiausiomis akimirkomis, kaip antai tremties metu, nuolat iðnyrant elementà, ypaè primenamà pranaðø, – Dievo protëviams duotø paþadø atminimà, raginantá sekti pavyzdine Abraomo elgsena. Kaip mums primena apaðtalas Paulius: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikëjo viltimi, jog tapsiàs daugelio tautø tëvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija“ (Rom 4, 18). Apðvieèianti ir paguodþianti tiesa, iðkylanti aikðtën ið visos iðganymo istorijos, yra Dievo iðtikimybë sandorai, kuriai jis ásipareigojo ir kurià atnaujindavo kaskart, kai þmogus nuo tvano epochos (plg. Pr 8, 21–22) iki iðëjimo ir keliavimo per dykumà meto (plg. Ást 9, 7) jà sulauþydavo savo neiðtikimybe bei nuodëme. Dievo iðtikimybë tokia didelë, kad jis savo uþ mus mirusio ir prisikëlusio Sûnaus krauju uþantspaudavo naujà ir amþinàjà sandorà su þmogumi.

Visada, ypaè sunkiausiomis akimirkomis, bûtent Dievo iðtikimybë, autentiðka varomoji istorijos ir iðganymo jëga, sujaudina vyrø bei moterø ðirdis ir sutvirtina viltá vienà dienà pasiekti „Paþadëtàjà þemæ“. Štai visos vilties pagrindas: Dievas niekada nepalieka mûsø vienø, jis iðtikimas duotam þodþiui. Dël ðios prieþasties bet kurioje situacijoje, dþiugioje ar nepalankioje, galime puoselëti tvirtà viltá ir drauge su psalmininku melstis: „Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes ið jo ateina man viltis“ (Ps 62, 6). Tad turëti viltá reiðkia pasitikëti iðtikimu Dievu, besilaikanèiu sandoros paþado. Taigi tikëjimas ir viltis artimai tarpusavy susijæ. „Viltis tikrai yra pagrindinis biblinio tikëjimo þodis – toks, kad ávairiose vietose þodþius tikëjimas ir viltis galima sukeisti vietomis. Taip Laiðke þydams gilus tikëjimas (10, 22) artimai siejamas su nepajudinamu vilties iðpaþinimu (10, 23). Taip pat Pirmajame Petro laiðke, krikðèionis raginant bûti pasirengusius átikinamai atsakyti kiekvienam apie savo vilties logos – prasmæ ir pagrindà (plg. 3, 15), viltis lygiareikðmë tikëjimui“ (Enciklika Spe salvi, 2).

Brangûs broliai ir seserys! Kas yra Dievo iðtikimybë, kuria turime pasitikëti su tvirta viltimi? Tai Jo meilë! Jis, kuris yra Tëvas, savo meilæ mûsø gelmëje iðlieja per Šventàjà Dvasià (plg. Rom 5, 5). Bûtent ði meilë, pilnatviðkai parodyta Jëzuje Kristuje, uþkalbina mûsø egzistencijà, reikalauja atsakyti, kà kiekvienas norime daryti su savo gyvenimu, kokias pastangas ketiname dëti, kad já tobulai iðgyventume. Dievo meilë kartais pasuka neásivaizduojamais keliais, bet visada pasiekia tuos, kurie leidþiasi bûti surasti. Tad viltá maitina ðis tikrumas: „Mes paþinome ir átikëjome meilæ, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Ir ta reikli, tvirta, pavirðutiniðkumà pranokstanti meilë mus dràsina, skatina su viltimi þvelgti á savo gyvenimo kelià bei ateitá, pasitikëti savimi, istorija ir kitais. Ypaè norëèiau kreiptis á jus, jaunuoliai, ir jums pakartoti: „Kas bûtø jûsø gyvenimas be tos meilës? Dievas rûpinasi þmogumi nuo jo sukûrimo iki laiko pabaigos, kai jis atbaigs savo iðganymo planà. Prisikëlæs Vieðpats daro mûsø viltá tikrà!“ (Kreipimasis á San Marino-Montefeltro vyskupijos jaunuolius, 2011 06 19).

Kaip savo þemiðkosios egzistencijos metu, lygiai taip ir ðiandien prisikëlæs Jëzus vaikðto mûsø gyvenimo keliais ir regi mus, panirusius á veiklà, kupinus troðkimø bei rûpesèiø. Bûtent kasdienybëje jis ir toliau kreipiasi á mus, kvieèia, kad gyventume savo gyvenimà drauge su juo, vieninteliu, gebanèiu numalðinti mûsø troðkulá. Gyvendamas mokiniø bendruomenëje, kuri yra Baþnyèia, jis ir ðiandien kvieèia sekti paskui já. Ir tas kvietimas gali pasiekti bet kurià akimirkà. Jëzus dar ir ðiandien kartoja: „Ateik ir sek paskui mane!“ (Mk 10, 21). Norint priimti ðá kvietimà, reikia atsisakyti noro paèiam rinktis savo kelià. Atsiliepti á já reiðkia panardinti savo valià á Jëzaus valià, tikrai teikti jam pirmenybæ, uþleisti jam pirmà vietà visose mûsø gyvenimo srityse – ðeimos, darbo, asmeniniø interesø, savo paties atþvilgiu. Tai reiðkia atiduoti jam savo gyvenimà, gyventi drauge su juo gilioje artybëje, per já áþengti á bendrystæ su Tëvu Šventojoje Dvasioje ir, vadinasi, su broliais ir seserimis. Ta gyvenimo bendrystë su Jëzumi yra tinkamiausia „vieta“ vilèiai patirti ir laisvai bei pilnatviðkai ágyvendinti savo gyvenimà!

Paðaukimai á kunigystæ ir vienuolystæ gimsta ið asmeninio susitikimo su Jëzumi patirties, ið nuoðirdaus ir pasitikëjimo kupino dialogo su juo siekiant panirti á jo valià. Vadinasi, bûtina áaugti á tikëjimo patirtá, suprantamà kaip gilus ryðys su Jëzumi, kaip vidinis dëmesingumas giliai mumyse girdimam jo balsui. Ši kelionë, daranti mus gebanèius priimti Dievo kvietimà, galima krikðèioniø bendruomenëse, kurios intensyviai gyvena tikëjimu, dosniu iðtikimybës Evangelijai liudijimu, aistra misionieriauti, skatinanèia visiðkai save atiduoti dël Dievo karalystës ir maitinama daþno sakramentø, pirmiausia Eucharistijos, priëmimo bei karðto maldos gyvenimo. O malda „turëtø bûti visiðkai asmeniðka, mano Að susitikimas su Dievu, gyvuoju Dievu. Taèiau, kita vertus, ji visuomet turi bûti vedama ir apðvieèiama didþiøjø Baþnyèios bei ðventøjø maldø, liturginës maldos, kuria Vieðpats mus nuolatos moko tinkamai melstis“ (Enciklika Spe salvi, 34).

Nuolatinë ir gili malda leidþia krikðèioniø bendruomenei augti tikëjimu, nuolat atnaujinamu tikrumu, kad Dievas niekada neapleidþia savo tautos ir jà palaiko paþadindamas ypatingø paðaukimø á kunigystæ ir paðvæstàjá gyvenimà, kad jie bûtø vilties þenklai pasauliui. Juk kunigai ir vienuoliai paðaukti besàlygiðkai dovanoti save Dievo tautai ir meile tarnauti Evangelijai ir Baþnyèiai, tarnauti tai tvirtai vilèiai, kuri vienintelë atveria Dievo horizontà. Liudydami savo tikëjimà ir karðtai apaðtalaudami, jie taip gali perduoti – pirmiausia naujosioms kartoms – gyvà troðkimà dosniai ir nedelsiant atsakyti Kristui, kvieèianèiam artimiau já sekti. Jëzaus mokinys, priimantis Dievo kvietimà atsiduoti kunigiðkajai tarnybai ar paðvæstajam gyvenimui, yra vienas ið brandþiausiø vaisiø krikðèioniø bendruomenës, padedanèios su ypatingu pasitikëjimu ir ypatinga viltimi þvelgti á Baþnyèios ateitá ir jos uþduotá evangelizuoti. Juk Baþnyèiai nuolat reikia naujø darbininkø Evangelijai skelbti, Eucharistijai ðvæsti, Sutaikinimo sakramentui teikti. Tad tenetrûksta uoliø kunigø, mokanèiø „kaip bendrakeleiviai“ lydëti jaunuolius bei padëti jiems daþnai vingiuotame ir tamsiame jø gyvenimo kelyje atpaþinti Kristø – Kelià, Tiesà ir Gyvenimà (plg. Jn 14, 6), semiant ið Evangelijos dràsos parodyti jiems tarnavimo Dievui, krikðèioniø bendruomenei, broliams ir seserims groþá! Kunigø, liudijanèiø, koks vaisingas yra dþiugus ásipareigojimas, pilnatviðkai áprasminantis jø gyvenimà, nes jis remiasi tikëjimu á tà, kuris pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 19). Linkiu, kad jaunuoliai, supami tokios daugybës pavirðutiniðkø ir netvariø pasiûlymø, mokëtø puoselëti potrauká vertybëms, iðkiliems tikslams, radikaliems pasirinkimams, tarnavimui kitiems sekant Jëzaus pëdomis. Brangûs jaunuoliai, nebijokite Juo sekti ir þengti reikliai bei narsiai meilës ir dosnaus ásipareigojimo keliais! Tada pasijusite laimingi tarnaudami, liudydami dþiaugsmà, kurio pasaulis neástengia suteikti, bûsite begalinës ir amþinosios meilës gyvosios liepsnos, iðmoksite „átikinamai atsakyti kiekvienam klausianèiam apie jumyse gyvenanèià viltá“ (1 Pt 3, 15)!

Vatikanas, 2012 m. spalio 6 d.


BENEDICTUS PP. XVI

____________________________

© Verimas – „Baþnyèios þinios“, 2013 Nr. 2